ĮVADAS

Pastaraisiais dešimtmečiais, dėl antropogeninės veiklos, ekologinė užterštų dirvožemių reabilitacija tapo rimtu iššūkiu pramonės, žemės ūkio ir miestų teritorijose. P. Panagos su kolegomis atliktų preliminarių tyrimų rezultatai atskleidė, kad Europoje yra virš 1,170,000 potencialių taršos šaltinių, iš kurių 342,000 objektuose galimai identifikuota dirvožemio tarša (Panagos et al., 2013) . Kitų autorių skaičiavimai parodė, kad Europos Sąjungoje yra apie 3,5 mln. potencialiai užterštų teritorijų iš kurių,  0,5 mln. sklypų yra labai užteršti ir juos būtinai reikia valyti. Didžioji dalis jų (apie 400,000) yra tokiose išsivysčiusiose šalyse kaip Vokietija, Anglija, Danija, Ispanija, Italija, Nyderlandai ar Suomija (Mahar et al., 2016). Rezultatų skirtumą tarp  autorių galima paaiškinti skirtingomis duomenų interpretacijomis, duomenų pateikties kintamumu, neapibrėžtumu ir nevienalytiškumu. Tačiau, ne itin svarbu kuriais autoriais pasikliausime, bendrą, paviršutinišką  nuomonę galima susidaryti, kad dirvožemio remediacijos iššūkiai Europoje yra labai rimti ir sudėtingi.

Per pastaruosius 20 metų buvo sukurta ir atrasta nemažai fizikinių, cheminių, biologinių būdų valyti ir atkurti užterštą dirvožemį/gruntą. Tačiau, kiekvieno jo galimybės yra ribotos bei priklauso nuo daugybės objektyvių (gylis, plotas, teršalų fizinis būvis) ir subjektyvių (reglamentuojami valymo reikalavimai) faktorių (Januševičiūtė ir kt., 2015). Tradiciniams, įprastiems valymo metodams reikia daug lėšų, didelių darbo jėgos išteklių, energijos bei laiko sąnaudų.  Šie metodai paveikia vietinę mikroflorą ir kai kuriais atvejais negrįžtamai pakeičia dirvožemio/grunto fizikines ir chemines savybes. Dėl šių priežasčių esame priversti toliau tęsti valymo metodų paiešką (Rubežius, Venslauskas, 2015).

Pastaruoju metu, vis didesnis dėmesys skiriamas fitoremediacijos, kitaip fitovalymo, technologijai. Ši technologija pritaikant unikalias gamtinėmis arba genetiškai modifikuotas augalų savybes surinkti teršalus, skatinti jų degradaciją ar transformaciją, naudojama grunto galutiniam išvalymui ir dirvožemio struktūros, bei gyvybingumo atstatymui. Panaudojant šią technologiją, galima išvalyti tokias medžiagas kaip: chlorinti angliavandeniliai, naftos produktai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, sunkieji metalai, fenoliai, radionuklidai, pesticidai ir kt. (Januševičiūtė ir kt., 2015; Mahar et al., 2016 ).

Įvertinus fitovalymo technologijos privalumus, apibendrintai, visus juos galima sutraukti į tris stambias naudingumo grupes. Teritorijose, kur šią technologiją galima pritaikyti, galima gauti ekonominės, socialinės bei ekologinės naudos. Visų pirma šis valymo metodas yra ne mažiau kaip 50 % pigesnis, nei kiti užteršto dirvožemio valymo metodai, nes nereikalingos didelės darbo, mechanizmų ir energijos sąnaudos. Taip pat, valymo metu užauginama biomasė gali turėti rinkos vertę,  pavyzdžiui: kai valyme naudota augalinė biomasė gali būti panaudota energetikoje ar kai sunkiųjų metalų šalinime pritaikomas fitokasybos būdas (metalų kasyba panaudojant augalus). Antra, mažinama pavojaus rizika aplinkai ir žmonių sveikatai. Trečia, aplinkos būklės atkūrimas nedarkant kraštovaizdžio, nekeičiant natūralių dirvožemio fizinių, cheminių ir biologinių savybių bei nenaudojant jokių papildomų priemonių, kurios gali turėti neigiamą poveikį (Vangronsveld et al., 2009; Mahar et al., 2016; Rubežius, Venslauskas, 2015).

Fitoremediacijos technologija yra palyginti nesena technologija, o daugiausia mokslinių tyrimų atlikta per pastaruosius du dešimtmečius (Ali et al., 2013). Nors moksliniai tyrimai sparčiai vystomi, tačiau fitovalymo technologija vis dar yra iki galo neįsisavinta, ypač praktinis jos pritaikymas. Šiame straipsnyje pateikiama apžvalga apie fitoremediacijos iššūkius ir galimybes. Pagrindinis dėmesys skiriamas ateities perspektyvoms bei galimoms alternatyvoms.

FITOVALYMO IŠŠŪKIAI  

Fitovalymo metodas yra patrauklus, ekologiškas bei perspektyvus būdas išvalyti ir atkurti užterštus dirvožemius. Tačiau, šis valymo metodas, taip pat, turi keletą iššūkių ir kliūčių.

Valymo gylis

Ši technologija skirta tik paviršinio dirvožemio valymui, augalai ištraukia teršalus tik iš paviršinio dirvožemio sluoksnio, nes  technologija paremta augalų aktyvumu ir maksimalus gylis yra apribojamas šaknų zonos gyliu. Todėl reiktų naudotis įvairias augalais hiperakumuliatoriais bei sutelkti dėmesį į naujų didelio remediacinio potencialo augalų paiešką. Tačiau, naujos (ne vietinės) ar genetiškai modifikuotos augalų rūšys gali būti naudojamos jei jos gali aklimatizuotis, bet  ir kartu turi būti užtikrintas saugumas, kad tokios rūšys neišplis ir netaps invazinėmis.  Siekiant apsaugoti vietos augalų įvairovę, turėtų būti atlikti išsamūs rizikos vertinimo tyrimai (Mahar et al., 2016; Rubežius, Venslauskas, 2015).

Medžių panaudojimas asimiliuoti teršalus, dažniausiai sunkiųjų metalų įsisavinimui, fitoremediacijai gali būti labiau efektyvus dėl didesnės, platesnės ir gilesnės šaknų sistemos, bei didesnės biomasės. Trūkumas – lėtas augimas, bei skirtingas metalų įsisavino efektyvumas skirtingame medžio amžiuje. Kai kuriais atvejais, augaliniuose filtruose naudojami medžiai, daugiausia metalus sukaupia šaknyse ir tai leidžia užauginti švarią medieną užterštose terpėse. Fitoremediacijai iš sumedėjusių augalų labiausiai tinkamos tuopos ir gluosniai. Šie augalai nereiklūs dirvožemiui ir pasižymi gana intensyviu metalų kaupimu. Tyrimais nustatyta, kad žilvitinis karklas (S.viminalis) efektyviausiai naudotinas fitoremediacijai 2-3 metų amžiaus (Rubežius, Venslauskas, 2015).

Ilgas valymo periodas

Kai kuriais atvejais, dirvožemio atkūrimui gali prireikti kelerių metų. Dideli teršalų kiekiai dirvožemyje slopina augalų biomasės prieaugį, todėl augalai gali būti taikomi tik mažo ar vidutinio užterštumo dirvožemiams valyti (Ali et al., 2013; Jankaitė, 2007). Taip pat, reikia nepamiršti ir aplinkos veiksnių, kurie riboja augalų augimą. Prie tokių veiksnių galime priskirti labai skurdų dirvožemį, kenkėjus ir ligas, netinkamas klimato sąlygas (Susarl et al., 2002; Mahar et al., 2016).

Užaugintos biomasės panaudojimas

Problemų kyla ir sprendžiant klausimus, susijusius su tolimesniu valančių augalų pašalinimu, nes augalai, kaupiantys teršalus, o ne transformuojantys juos, turi būti sunaikinami kaip užterštos atliekos. Tokie augalai negali būti panaudoti kaip maistas, nes gali turėti neigiamą poveikį gyvūnams ir žmonių sveikatai. Be to, ankstesni tyrimai parodė, kad žmonės vykdantys tokio pobūdžio veiklą (fitovalymo veiklą) gali būti veikiami įvairių rūšių teršalų, kas sukelia profesinius pavojus.  Taip pat, deginant užterštus augalus, nors teršalų emisijos žymiai mažesnės, iškyla galima atmosferos teršimo problema. (Jankaitė, 2007; Lietuvos geologijos tarnyba, 2009; Tripathi et al., 2016; Pandey et al., 2016).

Politinės, socialinės bei ekonominės kliūtys

Dvi didžiausios fitoremediacijos rinkos yra JAV ir Europoje, tačiau, fitoremediacijos taikymo tendencijos abiejose Atlanto pusėse skiriasi. JAV fitoremediacija daugiau taikoma praktiškai, siekiant ekologinės, bei ekonominės naudos. Privačios įmonės Kanadoje ir JAV buvo ir yra kuriamos su tikslu pritaikyti augalus taršos kontrolei. Europoje, paprastai, daugiausia atliekami  fundamentiniai tyrimai, o praktinis fitoremediacijos pritaikymas čia, vis dar tebėra ankstyvoje stadijoje, o normatyvinė ir viešoji nuomonė vis dar išlieka prevencinio naudojimo (Schwitzguebel et al., 2002; Kumpienė, 2011). Šiuos apribojimus daugiausia lėmė (Marmiroli et al., 2006):

  • ribotas supratimas ir prasta sklaida, ribotas pripažinimas;
  • galiojantis teisės aktai nėra visiškai apsvarstyti fitoremediacijos technologijoms;
  • nepalanki konkurencija su standartiniais valymo metodais;
  • investicijų stoka;
  • nuosavybės teisės, kurios gali trukdyti taikyti metodus.

Kitas esminis skirtumas tarp šių dviejų pusių yra finansavimo galimybės. JAV fitoremediaciniams klausimams tirti  kasmet skiriama  per 500 mln. JAV dolerių, o pagal 11 Europos šalių atsiskaitymus užterštų teritorijų valdymui, kurie laikomi tipiški visai Europai, kas metus apskritai užterštų teritorijų valdymui skiriama apie 1,483 mln. eurų. Europoje didžioji dauguma lėšų (80,6 %) skiriamų užterštų teritorijų valdymui išleidžiama valymui, 4,3 % skiriami išvalytų teritorijų monitoringui ir valymo efektyvumui patikrinti, ir tik 15,1 % išleidžiama tyrimams (Schwitzguebel et al., 2002; Liužinas ir kt, 2004; Panagos et al., 2013).

Taikomųjų tyrimų trūkumas

Viena iš pagrindinių kliūčių fitovalymo pripažinimui buvo taikomųjų tyrimų trūkumas. Šie tyrimai yra labai svarbūs siekiant nuosekliai taikyti fitovalymo technologijas. Kalbant apie atliekamus tyrimus, remiantis pasauline patirtimi, galima pastebėti, kad daugiausia tyrimų atliekama tam pritaikytose laboratorijose ir labai mažai tyrimų publikuojama lauko sąlygomis. Tačiau publikacijų apie lauko tyrimus, nors ir labai retai, taip pat galima rasti. Kitas ryškus trūkumas yra tai, kad daugiausia tyrimų atlikta su sunkiaisiais metalais, nepaisant to, kad dirvožemio ir gruntinio vandens tarša organiniais teršalais taip pat kelia daug rimtų problemų (Schwitzguebel et al., 2002; Marmiroli et al., 2006).

FITOVALYMO GALIMYBĖS IR ATEITIES PERSPEKTYVOS

Žalioji trąša

Laboratorinės analizės būdu patvirtinus, kad grunto valymo tikslas pasiektas, augalai gali būti apariami (tik tokiu atveju, kai taikomi fitodegradacijos ir rizodegradacijos metodai). Irdama augalų biomasė padidina organinės medžiagos bei judriųjų azoto, fosforo ir kalio junginių kiekį dirvožemyje. Tokiu būdu,  dirvožemyje papildomos judriosios augalų maisto medžiagų atsargos, palaikomas stabilus humuso balansas ir atstatomos valomo grunto gamtinės mikrobiocenozės. Tokiu būdu, nualintas dirvožemis ne tik išvalomas, bet ir ekologiškai, nenaudojant mineralinių trąšų ar kitų priedų, atkuriamos ir atstatomos jo funkcijos (Januševičiūtė ir kt., 2015; Tripolskaja ir kt., 2012)

Bioenergija

Daugiau nei trečdalis pasaulio žemės išteklių yra labai užteršti dėl antropogeninės veiklos,  todėl tokios apleistos ir nenaudojamos žemės turi didžiulį potencialą  energijos gamybai.  Ariama žemė yra kritiškai ribota  ir daugiausia reikalinga gaminant maistą pasaulio gyventojams. Užterštus žemės plotus išimtinai panaudojus bioenergijos gamybai, pasitelkiant fitoremediacijos metodus, būtų įmanoma išvengti galimų konfliktų tarp maisto produktų ir kuro gamybos (Tripathi et al., 2016).

Atidirbusi augalų biomasė gali būti tiesiogiai deginama. Taip atsiranda galimybė naudoti angliai neutralų, švarų (tais atvejais kai augalai teršalų nekaupia, o juos transformuoja ar prisideda prie jų degradacijos) ir ekologišką atsinaujinančios energijos šaltinį, kuris prisidėtų prie energijos poreikių tenkinimo tam tikru mastu (Pandey et al., 2016).

Taip pat, atidirbusi augalų biomasė gali būti perdirbama bioreaktoriuje. Biodujų gamyba iš augalų biomasės yra uždaras maistinių medžiagų ir anglies ciklas, nuo žaliavų gamybos iki substrato panaudojimo kaip trąšą. Sudeginus biodujas, išgaunama energija,  į atmosferą išmetamas anglies dioksidas fotosintezės metu sugrįžta į augalus. Dalis anglies, azoto, fosforo ir kalio lieka substrate, kuriuo patręšus laukus visokeriopai pagerinamas dirvožemis. Toks substratas (jei jis atitinka visus taršos reikalavimus) gali pakeisti chemines trąšas, kurių pagaminimui sunaudojama daug iškastinio kuro ir energijos. Be to, svarbus faktorius yra tai, kad tokie biologiškai nedegraduojantys teršalai, kaip sunkieji metalai biodujų gamybos  procesui  įtakos neturi arba ši įtaka nereikšminga (Seadi et al., 2008; Kairys, 2013).

Augalai, kurie pasižymi aliejinėmis savybėmis, pavyzdžiui rapsai, gali būti lengvai naudojami biodyzelino gamyboje transesterifikavim būdu. Be to, neapdorotas glicerolis, gaunamas, kaip šalutinis produktas biodyzelino gamybos metu, gali būti naudojamas kaip žaliava, pvz. maisto, farmacijos ir kosmetikos pramonėje. Tačiau, kai kurie esminiai klausimai, apie fitovalyme naudotų augalų panaudojimą biodyzelino gamyboje lieka, neatsakyti. Nėra visiškai aiškus akumuliuotų medžiagų pasiskirstymas augaliniuose aliejuose. Kai kurie tyrimai, parodė, kad sunkieji metalai tokie, kaip Pb, Cu, Cd, į rapso (Brassica napus L.) organus pasiskirsto tokia mažėjimo tvarka: lapai > stiebai > šaknys > vaisiai ir sėklos. Nors koncentracijos nustatytos augalų sėklose buvo mažiausios, tačiau Pb, Cu, Cd rapsų sėklų aliejuje viršijo didžiausias leistinas koncentracijas žmonių vartojimui. Todėl tolesni moksliniai tyrimai sprendžiant klausimą – ar toks biodyzelinas yra nepavojingas dėl galimo didesnio sunkiųjų metalų kiekio, yra labai svarbus (Ginneken et al., 2007).

Fitokasyba

Fitokasyba yra viena iš fitovalymo metodo pritaikymo technologijų. Fitokasybos technologijos koncepcija grindžiama augalų hiperakumuliatorių sunkiųjų metalų sukaupimu biomasėje, kuri vėliau nuėmus derlių gali būti panaudojama sunkiųjų metalų gavyboje. Augalų biomasė, kurioje sukaupti sunkieji metalai gali būti sudeginta, taip išgaunant energiją. Likę pelenai laikomi „biologinėmis rūdomis“, kurios gali būti panaudotos atkuriant arba ekstrahuojant sunkiuosius metalus. Lauko tyrimai, kuriuos atliko Meers su kolegomis (2010), parodė, kad auginant energetinius kukurūzus Campine regione (Belgija ir Nyderlandai) galima sukurti 30.000-42.000 kWh atsinaujinančios energijos vienam hektarui. Taip pat, deginant energetinius augalus elektrinėse vietoj akmens anglies, galima sumažinti CO2 emisijas iki 21 tonos vienam hektarui. Sumažėja ir SOx emisijos į atmosferą, nes juose mažiau sieros junginių. Taigi fitokasyba yra ekonomiškai naudingas ir aplinkai draugiškas variantas, lyginat su kitais.

Komercinis perspektyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui, nuo fitoekstrakcijos ir perdirbtų metalų rinkos vertės. Fitokasyboje komerciškai naudojamas Ni ir manoma, kad šis išgavimo būdas yra pigesnis nei kiti tradiciniai būdai. Naudojant Alyssum murale ir Alyssum corsicum, galima užauginti biomasę, kurioje yra 400 kg Ni viename hektare, o gavybos išlaidos sudaro $ 250-500 vienam hektarui. Atsižvelgiant į nikelio kainą, kuri 2006 metais buvo apie $ 40 už kilogramą, nikelio fitokalnakasyba tapo labai pelningas verslas ( pasėlių vertė = 16.000 $ vienam hektarui Ni užterštuose ir mineralizuotose dirvose) (Chaney et al., 2007 ). Tokiu būdu išgaunamos biorūdos gali būti tiekiamos tradicinėms sunkiųjų metalų gamykloms. Taip pat tokios rūdos, kaip nikelio biorūdos gali būti naudojamos nikelio katalizatoriams gaminti organinės chemijos pramonėje arba didelės vertės lydytoms nikelio cheminėms medžiagoms, tokioms kaip galvanizavimo pramonėje, gaminti (Ent et al., 2013).

Įvairių terpių valymas

Fitovalymo metodas, taip pat, gali būti panaudotas ne tik dirvožemio valymui, bet ir kitų terpių valymui (vandens telkinių, nuotekų dumblo ir pan.). Nuotekų dumblo užterštumas sunkiaisiais metalais yra globalinė problema. Miestų nuotekų dumble dėl intensyvios pramonės, bei koncentruoto antropogeninio poveikio,  nuotekų dumble kaupiasi per dideli sunkiųjų metalų kiekiai. Tokie teršalai kaip sunkieji metalai yra labai stabilūs, biologiškai nedegraduoja, keisdami savo formą ilgai išlieka tiek organinėse atliekose, tiek ir gamtinėje aplinkoje, taigi čia iš esmės susiduriama su nuotekų dumblo panaudojimo problema. Tačiau, jei fitovalymą dumblo išvalymui imtume taikyti plačiai (fitoremediacijos metodai nuotekų dumblo valymui yra žinomi ir dalinai taikomi), investuotume į tolimesnius mokslinius tyrimus kuriant ir tobulinant šiuos valymo procesus, dumblą galėtume efektyviau panaudoti trešimui (jis prilygsta efektyvumu mėšlui ar netgi jį viršija), dirvos struktūros gerinimui, karjerų ir sąvartynų rekultivavimui, atstatant nualintus žemės plotus, miško dirvožemiams pagerinti, bei švaraus komposto gamybai (Baltrėnas itr kt., 1996; Eitminavičiutė ir kt., 1997; Strusevičius, 1996).

Kita rimta ekologinė problema su kuria susiduria visa žmonija yra lakieji pelenai. Tai degimo proceso liekanos, kuriose yra oksidų, hidroksidų,  karbonatų, silikatų, sulfatų, geležies, aliuminio, bei kitų metalų pėdsakų. Lakieji pelenai yra nevienalytis mišinys amorfinių ir kristalinių fazių, kurių dydis, cheminės ir fizinės savybės priklauso nuo daugelio aplinkybių tokių, kaip motininės anglies pobūdis, degimo sąlygos, išmetamųjų teršalų kontrolės prietaisų kokybės ir pajėgumų, bei kitų aplinkybių. Vien tik Indijoje dar 2006 metais kuro degimo pelenų buvo generuota 112 mln. tonų. Bėgant metams, šis skaičius dar labiau išaugo, pasak 2006-2011 metų planą Indijoje buvo tikimasi generuoti apie 150-170 milijonų tonų lakiųjų pelenų per metus. Jų saugojimas ir sandėliavimas sąvartynuose, lagūnose ir tvenkiniuose kelia grėsmę vietinėms ekosistemoms.  Kiti pelenų panaudojimo ir šalinimo būdai sudaro tik nedidelį procentą, pavyzdžiui Indijoje mažiau nei 15 procentų šių liekanų sunaudojama gaminant cementą, plytas bei kitus keramikos dirbinius (Pandey et al., 2009).

Nors per pastarąjį dešimtmetį pelenų valdyme stebima didžiulė  pažanga, tačiau didėjant gamybai ir augant suvartojamos energijos poreikiui, didėja ir ši aplinkosaugos problema, todėl yra būtina tyrinėti perspektyvius pelenų valdymo būdus. Kalbant apie pavojingų, pavyzdžiui sunkiaisiais metalais užterštų, lakiųjų pelenų valdymą, pritaikant fitovalymo metodą, svarbu atkreipti dėmesį į aukštą mikroelementų lygį ir šarminę aplinką. Tai pagrindiniai veiksniai lemiantys augalų parinkimą.  Tokių  kaip bastutinių, našlaitinių, pupinių šeimų augalai yra pajėgūs augti tokioje terpėje ir duoti teigiamą pavojingų medžiagų nukenksminimo rezultatą. Sumažinus ar visiškai pašalinus taršos riziką, pelenai gali būti toliau panaudojami žemės ūkyje, gėlynuose, atstatant nualintus žemės plotus, miško dirvožemiams pagerinti ir pan. (Pandey et al., 2009).

Apibendrinimas

Dirvožemio tarša yra rimta viso pasaulio problema, todėl veiksmingi rekultivavimo metodai yra būtini. Siekiant, išspręsti užterštų teritorijų tvarkymo problemas, privalu sukurti tvarią ir darnią tokių teritorijų tvarkymo sistemą.  Kalbant, būtent apie fitovalymo sistemą, būtinas visų suinteresuotų šalių dalyvavimas: užterštos teritorijos savininkų,  aplinkos apsaugos ekspertų, mokslininkų, ūkininkų, visuomenės, valdžios institucijų ir pan.  Tinkamos sistemos sudarymas  turi būti pagrįstas daugelių požiūrių, svarbiausi iš jų – aplinkosauginis, agronominis-biotechnologinis, ekonominis, socialinis požiūris. Turi būti įvertintos visos stiprybės ir silpnybės, galimybės ir grėsmės, atlikta išsami naudos ir sąnaudų analizė, bei socialinio poveikio vertinimas.

Geresnis supratimas apie fitoremediacinius procesus lems visokeriopą naudą, siekiant aplinkosauginio, ekonominio ir socialinio efekto. Papildomi tyrimai turėtų būti atliekami siekiant dar geriau suprasti sąveiką tarp teršalų ir augalų, bei visa mikroekosistema. Technologinė pažanga ir valymo proceso optimizavimas turėtų leisti padidinti dirvožemio atkūrimo efektyvumą. Alternatyvus ir daugiau praktinis požiūris  į apleistas teritorijas suteiks galimybę tokias teritorijas panaudoti praktiškai, o ne tik kaip nenaudojamas naudmenas, kurios kelia ekologinę grėsmę.

 

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

  1. Ali H., Khan E., Sajad A. M. 2013. Phytoremediation of heavy metals — Concepts and applications. Chemosphere. Vol. 91, P. 869–88.
  2. Baltrėnas P., Lygis D., Mierauskas P., Oškinis V., Šimaitis R. 1996. Aplinkos apsauga. Enciklopedija. Vilnius: 288 p.
  3. Chaney, R.L., Malik, M., Li, Y.M., Brown, S.L., Brewer, E.P., Angle, J.S., Baker, A.J.M. 2007. Phytoremediation of soil metals. Curr. Opin. Biotechnol. Vol. 8, P. 279–284.
  4. Eitminavičiutė I., Janeliauskienė D., Kisielis V. 1997. Vilniaus miesto nuotekų dumblo panaudojimas sunaikintoms žemėms rekultivuoti ir tręšti. Vilnius: 317 p.
  5. Ent A., Baker A.J.M., Balgooy M.M.J., Tjoa A. 2013. Ultramafic nickel laterites in Indonesia (Sulawesi, Halmahera): Mining, nickel hyperaccumulators and opportunities for phytomining. Journal of Geochemical Exploration. Vol. 128, P. 72-79.
  6. Ginneken V. L., Meers E., Guisson R., Ruttens A., Elst K., Tack F. M. G., Vangronsveld J., Diels L., Dejonghe W. 2007. Phytoremediation for heavy metal-contaminated soils combined with bioenergy production. Engineering and landscape management. Vol. 15, P. 227–236.
  7. Januševičiūtė D., Marcinonis A., Janulevičius S., Meištininkas R., Samosionokas J. 2015. Cheminėmis medžiagomis užteršto grunto ir požeminio vandens valymo metodai. Vilnius: UAB „Grota“, 128 p.
  8. Kairys M. 2013. Sunkiųjų metalų įtaka biodujų išeigai ir biodujų valymo galimybės naudojant mikrodumblius. Magistrantūros studijų baigiamojo darbo rankraštis. Aleksandro Stulginskio universitetas. Akademija: 51 p.
  9. Liužinas R., Jankevičius K., Kmita M., Rašomavičius V., Gudžinskas Z., Sinkevičienė Z. 2004. Naftos produktais užteršto grunto augaliniai indikatoriai. Vandens telkinių apsauga ir valdymas. P. 132-138.
  10. Mahar A., Wang P., Ali A., Awasthi M.K, Lahori A.H, Wang Q, Li R., Zhang Z. 2016. Challenges and opportunities in the phytoremediation of heavy metals contaminated soils: A review. Ecotoxicology and Environmental Safety. 126, P. 111–121.
  11. Marmiroli N., Marmiroli M., Maestri E. 2006. Phytoremediation and phytotechnologies: a review for the present and future. University of Parma, Department of Environmental Sciences: 14 p.
  12. Panagos P., Liedekerke M.V., Yigini Y., Montanarella L. 2013. Contaminated sites in Europe: review of the current situation based on data collected through a European network. Journal of Environmental and Public Health: 11 p.
  13. Pandey V.C, Abhilash P.C., Singh N. 2009. The Indian perspective of utilizing fly ash in phytoremediation, phytomanagement and biomass production. Journal of Environmental Management. Vol. 90, P. 2943–2958.
  14. Rubežius M., Venslauskas K. 2015. Užteršto dirvožemio fitovalymo metodų apžvalga. Agroinžinerija ir energetika. Nr. 20, P. 62-68.
  15. Schwitzguebel J. P., Lelie D., Baker A., Glass J. D., Vangronsveld J. 2002. Phytoremediation: European and American trends successes, obstacles and needs. Soils & Sediments. Vol. 2 (2), P. 91-99.
  16. Seadi T., Rutz D., Prassl H., Kottner M., Finsterwalder T., Volk S., Janssen R. 2008. Biogas handbook. Esbjerk: 126 p.
  17. Strusevičius Z. 1996. Nuotekų, atliekų ir mėšlo tvarkymas žemės ūkyje. Vilainiai: 157 p.
  18. Tripathi V., Edrisi S.A, Abhilash P.C. 2016. Towards the coupling of phytoremediation with bioenergy production. Renewable and Sustainable Energy Reviews. Vol. 57, P. 1386–1389.
  19. Tripolskaja L., Romanovskaja D., Šlepetienė A., Verbylienė I. 2012. Žaliosios trąšos ir mineralinių trąšų efektyvumo palyginimas žieminių rugių ir miežių derliui priesmėlio dirvožemyje. Žemės ūkio mokslai. Nr. 1,  27–35.
  20. Vangronsveld J., Herzig R., Weyens N., Boulet J., Adriaensen K., Ruttens A., Thewys T., Vassilev A., Meers E., Nehnevajova E., Lelie D., Mench M. 2009. Phytoremediation of contaminated soils and groundwater: lessons from the field. Environ Sci Pollut Res. Vol. 16, P. 765–794.