Po atrojo pasaulinio karo, prasidėjo pramoninio ūkininkavimo tarpsnis, kurio metu buvo siekiama smarkiai padidinti maisto gamybą visame pasaulyje. Intensyviai pradėti naudoti pesticidai, trąšos ir vandens ištekliai,  pradėta propaguoti greita sėjomaina ir monokultūros. Sukurta daugiau technologijų, imta intensyviai naudoti techniką. Teigiamą poveikį žemės ūkio produktyvumui greitai atsvėrė neigiamas poveikis aplinkos kokybei, kaip antai dirvožemio erozija, požeminio vandens tarša, paviršinių vandens telkinių eutrofikacija. Labai paspartėjo išteklių eikvojimo tempai. Be to, atsirado maisto toksiškumo rizika (pesticidų ir kitų patvarių organinių teršalų taršos rizika) (Lichtfouse et al., 2009).  Todėl, dabar esame priversti susidurti su dviem rimtais uždaviniais – būtina išspręsti ankstesnio laikotarpio, kai prioritetas buvo teikiamas vien tik produktyvumui, sukurtas vietines, regionines ir globalines aplinkos problemas. Taip pat, būtina sukurti tokį civilizacijos vystymosi modelį, kuris leistų išvengti dar didesnių grėsmių gamtai ir pačiam žmogui (Mikalauskienė, 2014).

Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulio mokslininkai, politikai ir visa visuomenė išplėtojo universalų būdą, kuris padeda siekti aplinkos apsaugos tikslų, nepaneigiant ekonominių ir socialinių visuomenės interesų, – tai darnus vystymasis, tapęs išsivysčiusių valstybių plėtojimosi vizija. Per pastaruosius  dešimtmečius daugelis šalių integravo darnaus vystymosi siekį į daugelį politikos sričių, tarp jų ir į Bendrąją žemės ūkio politiką, kurios tikslas skatinti darnų ūkininkavimą ekonominiu, socialiniu, taip pat ir aplinkosauginiu požiūriais (Vitunskienė, Vinciūnienė, 2014).

Pastebėtina, kad žemės ūkio poveikis aplinkai gali priklausyti nuo konkrečios šalies ar net vietovės, jos gamtinių sąlygų bei  joje praktikuojamų ūkininkavimo sistemų, ūkininkų ekologinio išsilavinimo ir suinteresuotumo saugoti ar gerinti aplinkos būklę (Vitunskienė, Vinciūnienė, 2014). Todėl, siekiant užtikrinti sklandų darnaus žemės ūkio vystymąsi, priimamos įvairios apimties strategijos – nuo vietinio iki pasaulinio masto, bei numatomos priemonės strateginiams tikslams pasiekti. Tokia praktika generuoja asmeninę naudą ūkininkams gerinant dirvos derlingumą ir struktūrą, nepažeidžiant dirvožemio ir vandens ekosistemų, išsaugant biologinę įvairovę, stiprinant ūkio stabilumą. Tuo pačiu metu tvaraus vystymosi praktika užtikrina maisto saugumą bei ženkliai prisideda prie klimato kaitos švelninimo.

Šios apžvalgos tikslas yra sistemingai apžvelgti esamą literatūrą nuo pačios darnaus žemės ūkio koncepcijos iki strateginių priemonių, kurios gali užtikrinti tvaraus žemės ūkio vystymąsį vietiniu mastu. Nesigilinant į politinius ir ekonominius aspektus, šioje apžvalgoje  siekiama plačiau  apžvelgti vietinio lygmens gerąją tvaraus žemės ūkio vystymosi praktiką, kurią be didesnių pastangų galėtų taikyti bet koks suinteresuotas ūkis.

 

DARNUS ŽEMĖS ŪKIS

Darnaus vystymosi koncepcija

Terminas „darnus vystymasis“ (kitaip „tvarus vystymas“) pirmą kartą buvo apibrėžtas 1987 metais, vykstant 42-jai JTO asamblėjos sesijai. Sesijos metu buvo pateiktas Tarptautinės gamtos aplinkos ir vystymosi komisijos pranešimas „Mūsų bendra ateitis“, kuriame buvo suformuluota darnaus vystymosi koncepcija. Šioje koncepcijoje prabrėžta, kad darnaus vystymosi strategija siekia tiek žmonių, tiek visuomenės ir gamtos tarpusavio santykių harmonijos (Lichtfouse et al., 2009; Rutkuvienė, Sabienė, 2008).

Pagrindinę darnaus vystymosi sąvokos mintį geriausiai išreiškia klasikiniu tapęs Tarptautinės gamtos aplinkos ir vystymosi komisijos pateiktas apibrėžimas: tai vystymasis, kuris tenkina šiuolaikinio žmogaus poreikius, išsaugodamas galimybes būsimoms kartoms tenkinti savuosius (Čiegis, 2009; Lichtfouse et al., 2009).

Darnus žemės ūkis

Daugelis autorių ir organizacijų visame pasaulyje savaip traktuoja tvaraus žemės ūkio apibrėžimą. Kai kurie autoriai tvarų žemės ūkį vertina, kaip valdymo strategiją, kuri skirta spręsti pagrindines socialines problemas tokias, kaip maisto kokybė ir aplinkos apsauga. Kiti autoriai sutelkia dėmesį į žemės ūkio gebėjimą išlaikyti sistemos produktyvumą kuo ilgesnį laiką. Treti autoriai sutelkia dėmesį į vieną esminį tvarumo veiksnį. Pavyzdžiui, lankstumo, kuris nusako žemės ūkio gebėjimą prisitaikyti prie būsimų pokyčių. Tačiau, visi autoriai sutaria, kad tvaraus žemės ūkio koncepcija apjungia tris pagrindinius globalinės žmogaus ir gamtos santykio problemos aspektus: ekonominį, ekologinį ir socialinį. Kitaip tariant , žemės ūkio sistema yra laikoma tvari, kai ji ilgą laiką sugeba išsilaikyti  ekonomiškai perspektyvia, ekologiškai saugia ir socialiniu požiūriu teisinga. Už darnų žemės ūkio vystymąsį turi  būti atsakingi visi sistemos dalyviai: ūkininkai, perdirbėjai, prekybininkai, valdžios atstovai ir patys vartotojai. Tai sudėtingas uždavinys, nes suinteresuotosios šalys nesutaria dėl kriterijų matuojant ūkininkavimo sistemos tvarumą, ir apie tai kaip subalansuoti ankščiau minėtus aspektus (Lichtfouse et al., 2009; Rutkuvienė, Sabienė, 2008; Čiegis, 2009).

Ryšis tarp sąvokų: tvarus žemės ūkis ir tvarus vystymasis, taip pat, yra dviprasmiškas. Tvarumas žemės ūkyje gali būti suprantamas dviem požiūriais. Pirmu požiūriu tvarumas traktuojamas taip, kad  žemės ūkio sistema saugant aplinkos išteklius turėtų ilgą laiką išlaikyti save produktyvia. Šiuo požiūriu žemės ūkis vertinamas kaip uždara sistema, sutelkianti dėmesį ne tik į ekonominę naudą, bet ir į aplinkos tausojimą (dirvožemio derlingumo išsaugojimą, požeminio vandens apsaugą, atsinaujinančių energijos išteklių plėtojimą ir pan.). Antruoju požiūriu manoma, kad žemės ūkis taip pat turi prisidėti prie didelių teritorijų ir socialinių bendruomenių tvarumo. Šiuo požiūriu tvarus žemės ūkis vertinamas jau nebe lokaliai, kaip uždara sistema, bet regioniniu mastu. Tai reiškia, kad žemės ūkio sektorius turėtų padėti valdant  miesto teritorijų atliekas, pavyzdžiui, perdirbant miesto nuotekų dumblą, prisidėti prie kaimo bendruomenės užimtumo plėtros ir kitų socialinių projektų bei išlaikyti kraštovaizdžio autentiškumą (Lichtfouse et al., 2009).

Neretai darnus žemės ūkis traktuojamas per pavienius elementus, pavyzdžiui, ekologinį ūkininkavimą, maisto kokybę ir saugą, racionalų gamtinių išteklių naudojimą. Bendroji Europos Sąjungos  žemės ūkio politika vis labiau sutelkiama į ekologinį ūkininkavimą, kuris teikia tiek aplinkosauginę, tiek ekonominę ir socialinę naudą, o tai atitinka darnaus vystymosi koncepcijos sudedamąsias dalis (Čiegis, 2009; Skulskis, Vitunskienė, 2008).

Kai kurie autoriai, darnų žemės ūkio vystymąsį, būtent ir traktuoja kaip ekologinį ūkininkavimą. Ekologinis ūkis yra tokia ūkininkavimo sistema, kurią vystant nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos (Čiegis, 2009; Skulskis, Vitunskienė, 2008; Čepaitė, 2009). Tačiau, galimai šis požiūris yra per siauras, vietinio mąsto  ir tik iš dalies atitinka darnaus vystymosi koncepciją, nes tiek tradicinis tiek ekologinis ūkininkavimas susideda iš daugelio komponentų. Siekiant tvarios sistemos vystymosi regioniniu ar globaliniu mastu, žemės ūkį reiktų vertinti kaip funkcinį vienetą per visą jo funkcionavimo ciklą, pradedant nuo žemės ūkio produktų išgavimo, transportavimo, perdirbimo ir baigiant atliekų sutvarkymu. Be to, visiškai atsisakius žemės ūkio chemizavimo, drastiškai sumažėtų žemės ūkio produktyvumas, kas iššauktų pasaulinio mąsto krizę ir sugriautų visą tvarumo koncepciją.

 

ŽEMĖS ŪKIO VYSTYMOSI PERSPEKTYVOS

Norint pasiekti vieną ar daugiau tikslų, įprasta susidaryti veiksmų planą – susikurti strategiją. Formuojant tvarų žemės ūkį, taip pat ,kuriamos įvairios strategijos, kurios apima įvairius pokyčius, nuo paprasto pakoregavimo prižiūrint pasėlius iki esminių pokyčių pasauliniu lygmeniu (Lichtfouse et al., 2009). Toliau apžvelgsime keletą siūlomų ir literatūroje plačiau aptartų tvaraus žemės ūkio vystymosi strategijų.

1 lygis: koregavimo strategija

Ši strategija susijusi su korekcijos logika, tai reiškia, kad esama ūkininkavimo sistema yra tik šiek tiek pakoreguojama, bet ne iš esmės pakeičiama. Įvairios agrocheminės medžiagos ar mineralinės trąšos gali būti pakeistos į medžiagas ar junginius, kurie yra mažiau taršūs, naudojami efektyviau ir yra mažiau reiklūs energijos ištekliams. Pavyzdžiui, siekiant padidinti augalininkystės ūkio produktyvumą ir našumą, pasaulyje vis plačiau naudojami biologiniai augalų priežiūros preparatai. Tai ekologiškas žmogui ir aplinkai nepavojingas būdas leidžiantis visiškai išnaudoti dirvožemio maisto medžiagų potencialą ir sumažinti ūkių chemizavimą. Vartojant biopesticidus slopinamas ne tik kenkėjų poveikis, bet ir išvengiama galimo toksiškumo pavojaus, kurį gali sukelti įprastinių pesticidų vartojimas. Taip pat, nereikia nei sakyti, kad agronomijos mokslų pažanga selekcijos srityje svariai prisideda prie žemės ūkio sektoriaus pasiekimų. Įvairių pažangių biotechnologijų taikymas, genomikos, proteomikos bei kitų susijusių mokslų šakų geresnis įsisavinimas, paspartino augalų selekcijos procesus. Todėl , pažanga šioje srityje, sukuria galimybę žemės ūkyje naudoti vis pranašesnes, našesnes bei atsparesnes ligoms ir kenkėjams augalų veisles (Lichtfouse et al., 2009; Motuzienė, Daniulis, 2013; Caira, Ferranti, 2016).

2 lygis: agroekologinė strategija

Agroekologinės strategijos principas – yra, pasitelkiant naujausią techninę pažangą, į augalininkystės sistemas integruoti ekologinius reguliavimus. Ši strategija apima žemės ūkio sistemos vystymą, valdymą ir projektavimą taikant ekologinę koncepciją. Ūkininkavimo sistemų produktyvumas  turėtų būti padidintas plėtojant ir pritaikant ekologinius principus šiose sistemose. Biologinės įvairovės nevienalytiškumo skatinimas agrosistemose suteikia įvairių ekologinių paslaugų, pavyzdžiui, maistinių medžiagų cikliškumą, dirvožemio struktūrizaciją, kontrolę nuo ligų. Biologinė įvairovė gali būti sustiprinta, pritaikius tarpinių kultūrų, sėjomainos, agrarinės miškininkystės, kompostavimo ir žaliojo tręšimo praktiką. Suderintas biologinių preparatų, fizinių, kultūrinių ir genetinių apsaugos kontrolės priemonių naudojimas turėtų padėti spręsti kylančias problemas susijusias su integruota kenkėjų kontrole (Lichtfouse et al., 2009)

Agroekologinė strategija reikalauja eksperimentinių tyrimų plėtros. Eksperimentiniai tyrimai turėtų būti projektuojami ne ploto lygiu, bet didesnės teritorijos mastu.  Vadovaujantis šia strategija, agronomija turėtų bendradarbiauti su kitų disciplinų mokslais, tokiais, kaip ekologija ir jos atšakomis (pavyzdžiui: kraštovaizdžio ekologija), geografija, biologija, biotechnologijos ir pan.  (Lichtfouse et al., 2009).

3 lygis: pasaulinė strategija

Pasaulinės  strategijos principas yra išspręsti žemės ūkio problemas pasauliniu mastu, permąstant žemės ūkio santykį su visuomene. Iš tiesu, dauguma intensyvios žemdirbystės nesėkmių yra glaudžiai susijusios su ekonominiu modeliu. Taip pat, yra ir nemažai prieštaravimų tarp keliamų tikslų žemės ūkiui. Pavyzdžiui, gaminti daugiau kokybiškesnių bei pigesnių maisto produktų neteršiant dirvožemio ir ribojant pesticidų vartojimą. Tačiau, šiuo metu, produktyvumo, kokybės ir mažesnės kainos tikslą suderinti su tausojančios žemdirbystės tikslu yra labai sudėtinga. Todėl, pasaulinė strategija remiasi požiūriu, kad tvarumas negali būti pasiektas tik ūkininkavimo sistemose, jis turėtų apimti visą maisto sistemą, t.y. santykius tarp ūkių, maisto tiekėjų bei vartotojų. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai tiria ryšį tarp gamybos ir prekybos, pabrėždami susidomėjimą alternatyviais maisto tinklais orientuotais į vietinę gamybą. Taip pat,  sudarinėjant visuotinį tvaraus žemės ūkio planą, reikia įtraukti ir klimato kaitos švelninimo tikslą, nes žemės ūkio sektoriaus indelis prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, vertinant viso pasaulio mastu yra 14 %. Taigi, pasaulinė strategija reikalauja tarpdisciplininio darbo su mokslininkais iš įvairių mokslų, pavyzdžiui, agronomija, ekologija, sociologija, ekonomika ir politika (Lichtfouse et al., 2009).

 

DARNAUS ŽEMĖS ŪKIO VALDYMO PRAKTIKA VIETINIU MASTU

Įgyvendinant tvarios žemdirbystės idėją, dažniausiai tikimasi didesnio ir stabilesnio pasėlių derliaus,  bei didesnio sistemos atsparumo ir saugumo. Todėl, stengiamasi parinkti geriausias priemones, kurios ne tik užtikrintų sistemos teigiamą vystymąsį, bet ir sumažintų gamybinę riziką (Branca et al., 2013). Šiame skyriuje apibendrinsime pasaulinėje literatūroje pateikiamas elementariausias vietinio mąsto priemones (1 lygio strategijos), kurios gali užtikrinti darnų žemės ūkio vystymąsį ir augimą.

Tarpiniai pasėliai

Nuėmus pagrindinių pasėlių derlių, dirvožemis gana ilgą laiką lieka neužimtas augalais, todėl iš jo išsiplauna nemažai azoto, prastėja struktūra, plinta piktžolės. Viena iš priemonių užkirsti tam kelią – po derliaus nuėmimo auginti tarpinius pasėlius. Tarpiniai pasėliai – tai augalai, auginami iki pagrindinių augalų sėjos ar iš karto juos nuėmus, arba augalai auginami su pagrindiniu pasėliu. Šie augalai tinka ir ekologiniuose, ir chemizuotuose ūkiuose, ir gali būti naudojami pašarui ar žaliajai trąšai (Mano ūkis, 2016a; Branca et al., 2013).

Ištisinė augalų danga gali sumažinti dirvožemio eroziją, maisto medžiagų išplovimą, derliaus nuostolius dėl kenkėjų atakų ir padidinti dirvos organinės medžiagos kiekį bei pagerinti vandens balansą. Visa tai lemia padidėjusį produktyvumą ir našumą. Pavyzdžiui, Kaumbutho ir Kienzle (2008) tyrimai Kenijoje atskleidė, kad naudojant tarpinį pasėlį kukurūzų derlius padidėjo nuo 1,2 iki 2.0 t / ha. Altieri (2001) pranešė, kad kukurūzų derlius Brazilijoje 1999 metais padidėjo 198-246%,  pradėjus naudoti tarpinius pasėlius (Branca et al., 2013).

Organinė žemdirbystė

Organinė žemdirbystė yra puikus pasirinkimas siekiant užtikrinti aplinką tausojančio žemės ūkio vystymąsį. Organinių trąšų naudojimas didina dirvos organinės anglies baseiną ir azoto naudojimo efektyvumą, pagerina dirvožemio pusiausvyrą ir jo struktūrą, sustiprina infiltracijos pajėgumus, sumažina dirvos tankėjimo grėsmę bei padidina dirvožemio našumą. Vadovaujantis organinės žemdirbystės principais užtikrinama maisto produktų sauga bei prisidedama prie dirvožemio biologinės įvairovės didinimo, kas, taip pat, savo ruožtu, turi teigiamos įtakos  žemės ūkio sistemai. Prie papildomų organinių trąšų naudojimo privalumų galima priskirti ir ilgesnį jų vartojimo, išsilaikymo laiką, nes priešingai nei mineralinės trąšos, jos sunkiau ir lėčiau išplaunamos į gruntinius bei paviršinius vandenis (Branca et al., 2013; Bhardwaj et al., 2014).

Teigiamas organinių trąšų, tokių kaip kompostas, gyvūnų mėšlas, atidirbęs biodujų jėgainės substratas ir pan.,  poveikis žemės ūkio sistemose yra puikiai žinomas ir dokumentuotas. Pavyzdžiui, Hine ir Pretty (2008) tyrimai atskleidė, kad organinių trąšų naudojimas, kukurūzų derlių padidino 100 % (nuo 2 iki 4 t / ha). Parrot ir Marsden (2002) atlikti tyrimai parodė, kad organinių trąšų naudojimas soros pupelių derlių padidino nuo 75 % iki 195 %. Lotynų Amerikoje pradėjus vartoti kompostą ir taikyti žaliojo tręšimo metodą, kukurūzų ir kviečių derlius išaugo 198-250 %, o kavos derlius – 140 % (Branca et al., 2013). Iš Kadžiulienės ir kt. (2015) mokslininkų pateiktų duomenų matyti, kad biodujų gamybos procese perdirbtu substratu tręštų žolynų derlingumas yra didesnis tręšiant juos 360 kg/ha, nei tręšiant juos mineralinėmis trąšomis tokia pat norma (360 kg/ha). Padidinus biodujų gamybos procese perdirbto substrato normą iki 450 kg/ha gaunamas dar geresnis rezultatas (Kadžiulienė ir kt., 2015).

Minimalus žemės dirbimas

Vienas iš būdų, norint sumažinti žemės ūkio produkcijos kaštus, yra atsisakyti tradicinio gilaus žemės įdirbimo, kuriam reikia daug lėšų bei laiko, ir pereiti prie minimalaus žemės įdirbimo. Tokiu būdu išauginta produkcija kainuoja mažiau ir duoda didesnį pelną, be to, sumažinama aplinkos tarša. Supaprastintas žemės dirbimas teigiamai veikia dirvos struktūrą, užtikrina jos fizikinių savybių stabilumą, apsaugo nuo erozijos, apriboja maistinių medžiagų išplovimą, išsaugo natūralią biologinę įvairovę bei didina biologinį aktyvumą viršutiniame armens sluoksnyje (Galinaitis, 2011; Deveikytė, Seibutis, 2009; Branca et al., 2013). Nuolat dirbant žemę minimaliai, paviršiniame dirvožemio sluoksnyje (0-10 cm) susikaupia didesni humuso, judriųjų fosforo bei kalio kiekiai (Feiza ir kt., 2005).

Literatūroje minimalus žemės įdirbimas yra plačiai aprašytas, tačiau vieningos nuomonės apie tai nėra.  Aptariant, žemės ūkio augalų derlių, reikia pažymėti, kad rezultatai yra gana prieštaringi. Vieni Lietuvos autoriai, kaip S. Maikštėnienė (1998), K. Pranaitis (1999), V. Baniūnas (1990), A. Stancevičius, S. Raudonius (1990), teigia, kad supaprastinus žemės dirbimą, mažėja augalų derlius. Kitų autorių, kaip Šimanskaitė (1996),Stancevičius ir kt. (2003), ilgamečiai tyrimai rodo, kad supaprastintas žemės dirbimas žemės ūkio augalų derliaus beveik nekeičia. Panašios rezultatų nevienalytiškumo tendencijos pastebimos ir užsienio autorių darbuose. Teigiamas supaprastinto žemės dirbimo poveikis augalų derliui plačiai dokumentuotas  pusiau sausringose ir sausose subtropinėse srityse. Pavyzdžiui, dėl minimalaus žemės įdirbimo Nigerijoje per 1976-1980 laikotarpį,  kukurūzų derlius išaugo  4-32 %.  Tačiau, pietų Azijoje dažnai fiksuojami neigiami rezultatai.  Pavyzdžiui, Acharya ir Sharma (1994) tyrimų ataskaitoje nurodė, kad per 1980-1985 Indijoje kukurūzų derlius sumažėjo 19 % pradėjus taikyti supaprastinto žemės dirbimo technologijas (Branca et al., 2013, Feiza ir kt., 2005).

Agromiškininkystė

Agromiškininkystė yra plati žemės naudojimo praktika, kurioje sumedėja daugiamečiai augalai yra sąmojingai integruoti su žemės ūkio kultūromis. Miško-augalininkystės sistema apima medžių ir žemės ūkio įprastinių ar specialių kultūrų  bei žaliavinių augalų ar uoginių kultūrų auginimą tuo pačiu metu. Galimi du ūkininkavimo būdai: miško-augalininkystės sistema ir miško-ganyklų sistema. Tačiau, galima taikyti daug  įvairių sisteminių variantų – nuo labai paprastų ir nesudėtingų iki labai sudėtingų ir intensyvių. Pavyzdžiui: sistema, kai iš medžių sudaromi žemės ūkio naudmenų kontūrai; sistema, kai steigiamos apsauginės juostos iš sumedėjusių augalų; sistema, kai tarp medžių auginamos daugiametės žolės pašarui ar įrengtos periodiškai atnaujinamos karklų bei vaiskrūmių plantacijos; sistema, kai auginami karklai ar smulkūs vaisiniai augalai kartu su augalininkystės kultūromis. Svarbiausia, auginama mediena turi būti vertinga ir paklausi celiuliozės, drožtinės faneros, baldų ar biokuro gavybai (Branca et al., 2013; Mano ūkis, 2016b).

Vertinant agromiškininkystę ekologiniais, sociologiniais ir kultūriniais aspektais, tai agromiškininkystė sudaro galimybę formuotis naujiems landšaftams, atsirasti naujiems biotipams ir rekreacinėms aplinkoms su neįprasta bioįvairove. Ilgalaikės augalijos dėka sumažėja dirvožemio maisto medžiagų netektis dėl vėjo ar vandens erozijos ir yra užtikrinamas stabilus dirvos paviršiaus išsaugojimas. Susiformavęs palankus mikroklimatas pagerina dirvožemio struktūrą ir organinės anglies kiekį, sustiprina infiltraciją ir padidina derlingumą.  Pavyzdžiui, Parrott ir Marsden (2002) tyrimų ataskaitoje praneša, kad pradėjus taikyti agromiškininkystės ūkininkavimo būdą, derlius Nepalo ūkiuose išaugo 175 % 1999 ir 2000 metų laikotarpiu. Be to, pusiau atviros laukų struktūros formuoja žaliuojantį kultūrinį kraštovaizdį, darniai derantį su miškų ir laukų elementais. Ekstremalios klimato permainos turi mažiau neigiamų pasekmių, ypač urbanizuotose teritorijose, kur arti esantys rekreaciniai objektai tampa apsaugoti (Branca et al., 2013; Mano ūkis, 2016b).

Ekonominiu požiūriu, kartu auginant miško ir žemės ūkio augalus, galima (Mano ūkis, 2016b):

  • gauti pajamas iš augalininkystės kultūrų;
  • kas 3–10 metų gauti biomasės iš medienos;
  • maždaug kas 50 metų gauti pajamų iš išaugintos aukštos kokybės medienos.

Agromiškininkystė laiduoja įvairiapusę produkciją, kas sumažina rizikos veiksnius ir sudaro žemėnaudos pasirinkimo galimybes ateityje (Mano ūkis, 2016b).

APIBENDRINIMAS

Apibendrinus informacinius šaltinius, teikiančius teorinių žinių apie žemės ūkio darnumo sampratą ir jos interpretacijas, paaiškėja, kad nuomonės apie tvarų žemės ūkio vystymąsį yra prieštaringos. Vieni autoriai labiau linkę žemės ūkį vertinti kaip valdymo strategiją, kuri skirta spręsti pagrindines socialines problemas susijusias su maisto ir aplinkos sauga. Kiti tvarumą žemės ūkyje laiko, kaip stabilia, našia ir mažai rizikinga ūkininkavimo sistema. Treti, darnų žemės ūkio vystymąsį traktuoja kaip ekologinį ūkininkavimą. Tačiau, visi autoriai pritaria pagrindinei darnaus vystymosi koncepcijos minčiai,  kad tvarus žemės ūkis turi apjungti tris pagrindinius globalinės žmogaus ir gamtos santykio problemos aspektus: ekonominį, ekologinį ir socialinį.

Siekiant ekonominio pelningumo, aplinkos saugumo ir socialinio teisingumo, agrarinės aplinkos klausimai nuosekliai integruojami į skirtingos apimties strategijas. Literatūroje plačiau ir detaliau  aptariamos trys. Pirmojo lygmens, kitaip pakoregavimo, strategija apima nedideliais esamos ūkininkavimo sistemos korekcijas. Antrojo lygmens, kitaip agroekologinė, strategija susijusi su ekologinių reguliavimų diegimu ūkyje. Ši strategija apima žemės ūkio sistemos vystymą, valdymą ir projektavimą ,taikant ekologinę koncepciją. Trečiojo lygmens, kitaip pasaulinė, strategija yra plačiausios apimties, kurios pagrindinis tikslas yra išspręsti žemės ūkio problemas pasauliniu mastu.

Įgyvendinant tvarios žemdirbystės idėją, dažniausiai tikimasi didesnio ir stabilesnio pasėlių derliaus,  bei užtikrintesnio sistemos atsparumo ir saugumo. Todėl, stengiamasi parinkti geriausias priemones, kurios ne tik užtikrintų sistemos teigiamą vystymąsį, bet ir sumažintų gamybinę riziką. Rezultatai priklauso nuo konkrečios praktikos. Tačiau, literatūroje pateikti įvertinimai rodo, kad tokios praktikos, kaip organinių trąšų naudojimas, tarpinių pasėlių auginimas, supaprastintas žemės dirbimas ar agromiškininkystė, dažniausiai veda prie padidėjusio žemės ūkio sistemos derlingumo, stabilumo ir visos ekosistemos tvarumo.

INFORMACIJOS ŠALTINIAI

  1. Bhardwaj D., Ansari M.W., Sahoo R. K., Tuteja N. 2014. Biofertilizersfunctionaskeyplayerinsustainableagriculturebyimprovingsoilfertility, planttoleranceandcropproductivity. Vol. 13:66, 10 p.
  2. Branca G., Lipper L., McCarthy N., Jolejole M.C. 2013. Foodsecurity, climatechange, andsustainablelandmanagement. A review. Agron. Sustain. Dev. Vol. 33, P. 635–650.
  3. Čepaitė L. 2009. Ekologinio ūkininkavimo vystymasis Lietuvoje. Magistratūros baigiamojo darbo rankraštis. Lietuvos žemės ūkio universitetas. Akademija: 81 p.
  4. Čiegis R. 2009. Darnaus žemės ūkio plėtra Lietuvoje. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai.Nr. 16, 8 p.
  5. Deveikytė I., Seibutis V. 2009. Žemės dirbimo būdų palyginimas. Prieiga per: http://www.manoukis.lt/print_forms/print_st_z.php?s=1864&z=85.
  6. Feiza V., Šimanskaitė D., Deveikytė I., Šlepetienė A. 2005. Pagrindinio žemės dirbimo supaprastinimo galimybės lengvo priemolio dirvose. Žemdirbystė. Mokslo darbai. Nr. 92, P. 66-79.
  7. Galinaitis T. 2011. Žemės dirbimo intensyvumo, šiaudų įterpimo įtaka vasarinių rapsų agrocenozei. Magistratūros baigiamojo darbo rankraštis. Lietuvos žemės ūkio universitetas. Akademija: 51 p.
  8. Kadžiulienė Ž., Karčiauskienė D., Bakšienė E., Tilvikienė V. Žemės ūkio augalų biomasė biodujoms. Konferencijos „Biodujos: aplinkosauginiai, technologiniai, ekonominiai aspektai“ medžiaga, Vilnius, 10 d. kovas 2015. 17p.
  9. Lichtfouse1 E., Navarrete M., Debaeke P., Souch`ere V., Alberola C., M´enassieu J. 2009. Agronomyforsustainableagriculture. A review. Agron. Sustain. Dev. Vol. 29, P. 1-6.
  10. Mano ūkis. 2016a. Kodėl verta auginti tarpinius pasėlius? Prieiga per: http://www.manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/augalininkyste/1085-kodel-verta-auginti-tarpinius-paselius-.
  11. Mano ūkis. 2016b. Agromiškininkystė: augalininkystės ir miškininkystės derinimas. Prieiga per: http://www.manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/augalininkyste/1257-agromiskininkyste-augalininkystes-ir-miskininkystes-derinimas.
  12. Mikalauskienė A. 2014. Darnaus vystymosi paradigma ir jos raida. Darnus vystymasis: teorija ir praktika. Kelektyvinė monografija. Vilniaus universitetas. Vilnius: P. 10-30.
  13. Motuzienė L., Daniulis S. 2013. Augalų produktyvumą išsaugančios natūralios priemonės. Prieiga per: http://manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/augalininkyste/2974-augalu-produktyvuma-issaugancios-naturalios-priemones.
  14. Rutkuvienė V. M., Sabienė N. 2008. Aplinkos tarša. Mokomoji knyga. Lietuvos žemės ūkio universitetas. Akademija: 204 p.
  15. Skulskis V., Vitunskienė V. 2008. Ekologinio ūkininkavimo išoriniai veiksniai. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Nr. 14 (3), P. 141-149.
  16. Vitunskienė V, Vinciūnienė V. 2014. Viešosios paramos reikšmė siekiant aplinkos darnumo Lietuvos žemės ūkyje. Darnus vystymasis: teorija ir praktika. Kelektyvinė monografija. Vilniaus universitetas. Vilnius: P. 252-281.